Muilo istorija

Manoma, kad angliškas muilo atitikmuo soap kilęs iš keltų saipo, kurie taip vadino iš gyvulinės kilmės riebalų ir augalų pelenų gaminamą muilą. Dar viena iš muilo ir angliškojo jo pavadinimo soap atsiradimo legendų yra susijusi su Šapo kalnu, ant kurio senovės romėnai Dievams aukodavo gyvulius. Šio kalno papėdėje teka upė Tibras, kur nuolat buvo skalbiami drabužiai. Gyvulių riebalai susimaišydavo su laužo pelenais, ir lietūs juos nuplaudavo į upę. Vanduo upėje užputodavo ir skalaujančios drabužius moterys pastebėjo, kad čia puikiai išsiplauna visi nešvarumai.

Iki II m.e.a. graikų gydytojas Galenas mini muilą kaip medikamentą, kuris valo organizmą. Ir tik II m.e.a. muilas minimas kaip higienos priemonė. Po to, po Romos imperijos žlugimo, muilas keliems šimtmečiams buvo užmirštas, dėl ko, beje, Europoje viduramžiais kildavo siaubingos epidemijos.

Muilas vėl atsirado tik XIII amžiuje Prancūzijoje ir Anglijoje, o kilmingųjų šeimoms jį gamino tik tie vaistininkai, kurie žinojo visus jo gamybos subtilumus.

Vėliau, kai prancūzų mokslininkas Luji Pasteras XIX amžiaus pradžioje nustatė, kad ligas sukelia bakterijos, visi pajuto asmeninės higienos poreikį. Buvo organizuota masinė muilo gamyba ir nuo to laiko jis tapo produktu, be kurio neapsieinama nė viename vonios kambaryje visame pasaulyje. Tačiau atsitiko taip, kad pereinant prie masinės muilo gamybos, technologija ir muilo sudėtis šiek tiek pakito, todėl šiuolaikinis muilas yra visai ne toks, kokį kadaise gamino vaistininkai.

Tačiau dar II mūsų eros amžiuje pirmieji kosmetologai Plėnijus ir Halenas sukūrė natūralaus muilo receptą ir jo gamybos technologiją. Į tokio muilo sudėtį įėjo augaliniai aliejai, natrio druskos, jūros dumbliai ir bičių vaškas. Aliejai, kuriuose esama gamtinių antioksidantų ir minkštinamųjų priedų, pagerina žaizdų gijimą ir apsaugo odos epidermį, suteikdami jai aksomo minkštumą. Augalinių aliejų naudojimas leidžia muilą gaminti šaltuoju būdu. Todėl jame išlieka geriausios visų komponentų savybės ir natūralus augalinis glicerolis, nedžiovinantis odos ir padedantis jai išlaikyti drėgmę. Dėl šių savybių vienas natūralaus muilo gabaliukas gali pakeisti daugybę įvairių kosmetikos priemonių

Muilo istorija

Manoma, kad angliškas muilo atitikmuo soap kilęs iš keltų saipo, kurie taip vadino iš gyvulinės kilmės riebalų ir augalų pelenų gaminamą muilą. Dar viena iš muilo ir angliškojo jo pavadinimo soap atsiradimo legendų yra susijusi su Šapo kalnu, ant kurio senovės romėnai Dievams aukodavo gyvulius. Šio kalno papėdėje teka upė Tibras, kur nuolat buvo skalbiami drabužiai. Gyvulių riebalai susimaišydavo su laužo pelenais, ir lietūs juos nuplaudavo į upę. Vanduo upėje užputodavo ir skalaujančios drabužius moterys pastebėjo, kad čia puikiai išsiplauna visi nešvarumai.

Iki II m.e.a. graikų gydytojas Galenas mini muilą kaip medikamentą, kuris valo organizmą. Ir tik II m.e.a. muilas minimas kaip higienos priemonė. Po to, po Romos imperijos žlugimo, muilas keliems šimtmečiams buvo užmirštas, dėl ko, beje, Europoje viduramžiais kildavo siaubingos epidemijos.

Muilas vėl atsirado tik XIII amžiuje Prancūzijoje ir Anglijoje, o kilmingųjų šeimoms jį gamino tik tie vaistininkai, kurie žinojo visus jo gamybos subtilumus.

Vėliau, kai prancūzų mokslininkas Luji Pasteras XIX amžiaus pradžioje nustatė, kad ligas sukelia bakterijos, visi pajuto asmeninės higienos poreikį. Buvo organizuota masinė muilo gamyba ir nuo to laiko jis tapo produktu, be kurio neapsieinama nė viename vonios kambaryje visame pasaulyje. Tačiau atsitiko taip, kad pereinant prie masinės muilo gamybos, technologija ir muilo sudėtis šiek tiek pakito, todėl šiuolaikinis muilas yra visai ne toks, kokį kadaise gamino vaistininkai.

Tačiau dar II mūsų eros amžiuje pirmieji kosmetologai Plėnijus ir Halenas sukūrė natūralaus muilo receptą ir jo gamybos technologiją. Į tokio muilo sudėtį įėjo augaliniai aliejai, natrio druskos, jūros dumbliai ir bičių vaškas. Aliejai, kuriuose esama gamtinių antioksidantų ir minkštinamųjų priedų, pagerina žaizdų gijimą ir apsaugo odos epidermį, suteikdami jai aksomo minkštumą. Augalinių aliejų naudojimas leidžia muilą gaminti šaltuoju būdu. Todėl jame išlieka geriausios visų komponentų savybės ir natūralus augalinis glicerolis, nedžiovinantis odos ir padedantis jai išlaikyti drėgmę. Dėl šių savybių vienas natūralaus muilo gabaliukas gali pakeisti daugybę įvairių kosmetikos priemonių